Kūryba

(IŠ BUČINUKO VAIKYSTĖS DIENORAŠČIO, autorius Sigitas Siudika)

Įėjau į daržinę. Lauke švietė saulė, buvo šilta tarsi šventovėje. Spindėjo saulėje besiraitančios dulkės. Šienas ramiai miegojo. Nusivilkau marškinius, išsitraukiau širdį irkroviau vėsumą. Širdis gailiai murkė.
Iš šiaudų prie pat durų išlindo žiurkė. Mes ilgai žiūrėjome vienas į kitą.
Iš jos akių aš supratau, kad ji labai alkana.
Aš išbėgau iš daržinės pirmas.

Arturas Klinovas pateikia radikalų pasiūlymą - saldųjį šiaudų gyvenimą, kuriame, pagal darbo aprašymą, esą apmąstomas ryšys tarp dviejų centrų - "transcendentinio rojaus ir imanentinio Vakarų civilizacijos rojaus, kurį mes galėtume pavadinti Dolce vita". Šiaudai, suprantama, reiškia tiek auksą, tiek pūvančią materiją.

Paimta iš

Vieną vakarą beturtė našlė su dviem vaikais grįžo į kaimą, prisirinkę žabų iš raisto. Ant pečių kiekvienas vilko, šiaudų grįžte susirišęs, po žabų naštą: motina didelę, vaikai po mažesnę.

Beeidami sutinka jie turtingą vaizbūną iš miesto ir prašo išmaldos. Bet vaizbūnas sako našlei: "Elgetauti tau nereikės.Atiduok man berniukus, aš juos išmokysiu iš vytelių ir šiaudų auksą daryti".

Motina tai palaikė juokais, bet vaizbūnas užtikrino rimtai kalbąs. Pagaliau ji sutiko , ir vaizbūnas vieną berniuką išleido mokytis pintinių pinti, antrąjį - šiaudinių

daiktų regzti.

Po trejų metų grįžta vaikai į vargingą savo motinos lūšnelę, gamina gražiausias pintines ir puikiausias skrybėles ir parduoda prekes vaizbūnui.

Vieną dieną užeina vaizbūnas į našlės pirkią, užmoka už darbą auksiniais ir šypsodamasis sako: "Na, ar ne mano buvo teisybė, ar netesėjau žodžio?"

Motina ir vaikai tik šypsosi iš džiaugsmo.

Neleisti,
kad Kukutis su pilnu šiaudų vežimu
įvažiuotų
pro atviras gastronomo duris,
kad Katedros aikštėj
susišauktų
alkanas savo kiaules!
Neleisti,
kad užsimetęs ant pečių dalgį,
liptų trapu į lėktuvą
arba -
spalvotame televizoriuje
pasirodytų
basas su lesalu
vištų baltam debesy!
Neleisti,
kad posėdžių salėje
pakreiktų šiaudų
pirmdėlei telyčaitei
arba -
kad grįždamas su belaisviais
filharmonijoj
susikaltų narus!
Neleisti
miesto skveruose plakt dalgio,
kaustyt arklių
arba -
į "Gulbių ežerą"
ateit
susijuosusiam pjūklu.
Neleisti,
kad, pravažiuodamas
juvelyrinę parduotuvę,
paliktų arkliamėšlį,
į kurį įstotų
Vilniaus gražiausia panelė!

(Paimta iš Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės")